Nuo vidurinės mokyklos laikų pradėjęs rašyti apsakymus ir siekęs tapti sunkvežimio vairuotoju, knygos „Tamerlano kraujo vaikai” autorius, klaipėdiškis Kęstutis Grubliauskas dabar nepaliauja sukti vairą ir dalintis savo naujais kūriniais.
Tinklalapyje Trucker LT skaitome Kęstučio apsakymus apie tolimuosius reisus „Ekspedicija į Vakarus – „fūristo” nuotykiai” (I ir II dalys) ir šeimą „London centrum – vieneri metai iš trasos”, apie pirmąjį jo sunkvežimį – MAZ`a -„Nio, Žaliasis!” ir kitus kūrinius.
Šiuo kartu, kviečiame artimiau susipažinti su Kęstučiu Grubliausku, jo darbu ir kūryba – Kęstutis Grubliauskas sutiko apie save papasakoti tinklalapio Trucker LT skaitytojams.
– Kaip suderinate kūrybą – rašymą su sunkvežimio vairuotojo darbu?
– Kelias ir sunkvežimiai atrodo, kaip pagrindinė kūrybos ašis. Kai dirbi sunkvežimio vairuotoju, tai natūralu, kad daugiau rašai pro savo darbo prizmę, nes apie savo sritį yra lengviau kurti, lengviau fantazuoti. Kad ir „Tamerlano kraujo vaikai” – nėra ten daug vietos skirta tolimųjų reisų vairuotojui, antroje dalyje bus daugiau, bet vis tiek veiksmas vyksta ir atpasakojamas sunkvežimio vairuotojo akimis.
Kadangi alkoholio nebevartoju jau penkioliką metų, nedalyvauju tuose vairuotojų „konferencijose”, o čia, kur dirbu – dažniausiai būnu vienas ir neturiu su kuo pasikalbėti, su kuo draugauti tai ir rašau. Vietoje to, kad suvalgyčiau papildomą lėkštę makaronų, tai parašau kokį kūrinėlį.
Būna, kad šeštadienį ir sekmadienį stovi ir neparašai nei vieno sakinio. Žinote, kaip su tomis mūzomis būna. O kartais būna įkvėpimas, tai keliuosi ir naktį – užsirašau. Kai grįžtu namo porai savaičių atostogų – dažniausiai nieko neparašau. Viską rašau darbe, bet ne prie vairo.
– Nuo mokyklos laikų žinojote, kad norite tapti sunkvežimio vairuotoju ir parašyti knygą. Galime sakyti, kad svajonės išsipildė?
– Kadangi mokykloje blogai mokiausi, o tėvukas ir vyresnysis brolis buvo vairuotojais, tai jau nuo dešimtos klasės ir aš apsisprendžiau didelių mokslų nesiekti, o irgi tapti vairuotoju.
Kai baigėme vidurinę mokyklą, užrašėme mokytojai savo svajones ir padavėme vokeliuose. Berods, po penkiolikos metų mokytoja atnešė mums tuos vokelius. Mano lapelyje buvo užrašytos dvi svajonės. Buvau apie jas visiškai užmiršęs! Pirmoji svajonė – kad klasiokė taptų mano žmona. Taip ir nutiko, po trejų metų, kai grįžau iš armijos, ji manęs sulaukė ir mes apsivedėme. O antroji svajonė buvo – išspausdinti knygą.
Net nežinau, iš kur tos mintys kyla. Kartais nuo vienos idėjos pradeda rutuliotis istorija. Tada surašau vadinamus „griaučius” ir siunčiu žmonai paskaityti. Ji pasako, ar įdomu, ar ne. Jeigu jai patinka, tai rašau toliau. Žmonai visada siunčiu įvertinti, ji pataiso gramatines klaidas, nes mokykloje mokiausi prastai, tai rašybos klaidų darau labai daug.
Pirmą kūrinį parašiau gal septintoje klasėje. Po to, mokydamasis mokykloje, parašiau dar keletą apsakymų, eilėraščių. Bandžiau kūrinius siųsti į laikraščius, bet tuomet „Tarybinė Klaipėda” jų neišspausdino.
Nors siunčiau daug kam, tik portalas Anglija.lt publikavo daugiausia mano kūrinių. Tai suteikė daugiau pasitikėjimo, todėl pradėjau rašyti įvairius apsakymus. Kuo daugiau pradėjau rašyti, tuo pradėjo darytis lengviau – mintys lengviau dėliojosi, kalba lengvesnė.
Po to kilo idėja parašyti detektyvinį romaną. Pradėjau nuo paprasto apsakymo „Baltas šokoladas”, kurį vėliau truputėlį pataisiau, pakoregavau ir įkėliau į romano „Tamerlano kraujo vaikai” pirmąją dalį. Kai žmona ir draugai įvertino „Tamerlano kraujo vaikus”, nutariau išspausdinti šią knygą. Dabar rašau antrąją knygos dalį ir laikas nuo laiko – atsipalaidavimui – parašau vieną kitą apsakymėlį.
– Ką apie Jūsų kūrybą sako kolegos?
– Vairo broliai irgi įvertina mano kūrybą. Žinote, vairuotojų yra labai įvairių. Tai yra tarsi koks visuomenės tarpsluoksnis – tarp proletariato ir inteligentijos. Ypač dabar, kai tolimųjų reisų vairuotojai yra kaip susiformavusi nauja visuomenės klasė. Tai, kaip ir kiekvienoje klasėje, yra įvairių žmonių.
Vieni žiūri palankiai, kiti – su pavydu. Antai vienas užsipuolė ir apšaukė, kad, girdi, „šimtai vairuotojų vairuoja, o tu čia tik vienas parašei – kaip tu galėjai?!” Tačiau turiu pasidžiaugti, kad dauguma vairo brolių priima su nuostaba: „O! Kęstas knygą parašė! Reikia paskaityti.”
Pradžioje rašymas buvo kaip hobis, atsipalaidavimas nuo darbų. Negalvojau eiti į viešumą – rašiau sau ir savo draugams.
– Ką vairuojate dabar?
– Nuo 2000 metų dirbu Danijos uostamiestyje Esbjerg. Kai gavau „Volvo“, taip ir važinėju 15 metų su „Volvo“ vilkikais. Jau penkiolika metų vairuoju „Volvo“.
Paskutinius penkerius metus vežioju krovinius puspriekabėje – šaldytuve. Dabar daugumą mano reisų sudaro kelionės į Londoną. Ten – po 10 – 15 klientų, kuriems reikia išvežioti ir išdalinti krovinius. Šis darbas irgi specifinis – šaldytuvai visada yra dviejų kamerų: pliusinės ir minusinės temperatūrų – reikia nuolat tą kontroliuoti.
Anksčiau dažniausiai vežiojame baldus, kuriuos užsisakydavo 15 – 20 klientų, tai pačiam tekdavo rūšiuoti, pakrauti ir išdalinti. Darbas – sunkus, bet buvo gerai apmokamas. Keletą metų karinius NATO krovinius vežiojau iš Didžiosios Britanijos į Kosovą.
– Ką pamatote savo kelyje?
– Kai pradėjome važinėti į Vakarus ir pasakydavome, kad atvykome iš Lietuvos, kuri jau atsiskyrė nuo Rusijos, žmonės mus priimdavo labai geranoriškai – pagelbėdavo, net atnešdavo maisto, jei įstrigdavome pasienyje.
Bet po trupučiuką pradėjome patys sau šiukšlinti – pjauti tą geros nuomonės šaką, ant kurios sėdėjome. Kai atvažiavau dirbti pas danus, atrodė kaip komunizmas: visko yra, laisvai padėta – imk, ko reikia, o dabar – visur spynos, kodai, leidimai. Pavyzdžiui – tvirtinimo diržai, kai atvažiavo dirbti daugiau vyrų, tapo retenybe, nes greitai dingdavo.
Nekalbant apie nusikaltėlius, kurie Lietuvą „išgarsino” Vakaruose, vairuotojai irgi prie to prisidėjo. Jei anksčiau galvodavome, kad važiuodami į Rusiją su šaldytuvais, kurie ten buvo retenybė, buvome tarsi karaliais, tai įsivaizdavome, kad taip pat galime elgtis ir Vakaruose. Tik čia tvarkos ir požiūriai buvo kitokie…
– Ačiū už pokalbį.
Loading ...